2015 01 03 23.19
Amanda Palmer - "Do You Swear to Tell the Truth the Whole Truth and Nothing but the Truth so Help Your Black Ass"
I do remember the first time I saw You and my thoughts at that very moment. Clearly as day I remember thinking: "I should avoid him at all cost". And then I stopped myself: "Why?". Curiosity that killed the cat was already in that moment. But I had to slap an apologetic label on that thought and move along. So I did. "He reminds me too much of a particular someone". Boy, have I been wrong! Particular someone is long since gone into the forgotten and now I know that one is nothing like the other. And that first impressions are normally just a hint of the truth.
So, there we were, two strangers stuck in a city far from home, in a bar in a hostel, sitting next to each other. Coincidences, coincidences everywhere. To this day it all appears to me a bit too much a work of fiction. I mean, what are the odds? We could probably squeeze out a pretty decent Hollywood script out of this story!
So, two people, one suddenly way better at listening than she is and one better at telling personal stories than he normally is. Just better together.
Click.
Something just clicked. I really thought that I grew out of things like these or that I no longer believed in them and yet there I was on a dusty sidewalk in Prague having cigarettes and conversation and generally the time of my life. With a complete stranger.
And I remember the pale morning light in the garden the next day and how You held my hand never wanting to let go and how You looked at me, something glistening in Your eyes that made me feel like a queen and the boring cliche compliment that suddenly felt so special: "Oh my god, Your eyes are so blue!"
Above all I remember the feeling. That I was brought back to life. On my wedding night that never happened. The irony and the ecstasy... I suddenly breathed fully, lived fully. I was whole again. And no, sex had nothing to do with it, Not at all!
That feeling did not go anywhere. Feelings in general did not go anywhere. They just grew and thrived and were urged along by little confessions, hidden in bits and pieces, short sentences and not so short smiles.
Wait, I am now going to?...
[Bet Your Black Ass That I'm Going To]
Author: Nida /[MariGold]
Author: Nida /
[Broken]
Author: Nida /Oginskių giminės moterų koplyčia
-kūno perlus - atidavėm vyrams - kurių buvo gausybė - sielos perlus - paimk - mūsų Viešpatie -
[Prophesy]
Author: Nida /I am ashes where once I was fire.
- Lord Byron
Not necessity, not desire, no, the love of power is the demon of men.
- Friedrich Nietzche
Seduction is merely encouraging the man to do something he already wants to do.
- Lisa Kleypas
2014 07 08 9.19 pm
Ophelia steps into the water and feels a shiver coursing through her body. Somewhere there, beneath the surface of the water, another girl opens her eyes and starts a memory - a dream - a journey. She sees his arms, follows every sculpted line and wishes - if for a moment - to become a chill that would make the hair on his body quiver. She sees him and it seems that this feeling has been there forever. And it's not overwhelming, not destroying - it is just soft and daring. Makes her want to lightly touch his cheek and smile.
She feels the tingle too. The tingle which Ophelia would have never understood. As if it never existed in her days. Or maybe it did and she chose the river because of it.
So many questions and no answers. Ophelia gives herself to the river and floats away. But he is still left there. Like a horizon in the storm, which might be unreachable, might be even an illusion, but from a distance, she has to admit, still very mesmerizing.
[The new Ulysses]
Author: Nida /
2013 10 17 01.14
...ir staiga vieną rytą pabudau ir susidūriau su būtybe, stebinčia mane. Šį kartą jo sparnai nebežvilgėjo žalvariu. Jie buvo variniai. Taurios, gilios metalo spalvos. Tokie didingi, bet kartu ir tokie trapūs. Nes juk varis - minkštas metalas. Taip ir nesupratau iš kur ši būtybė atsirado. Greičiausiai ją pagimdė atsitiktiniai žodžiai, nuotrupos, detalės. O gal ji atėjo iš nakties, tą valandą, kai tamsiausia - prieš aušrą.
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane ir tos akys buvo tokios švelnios, spindinčios, beveik vaikiškos. Tokios geros. Švelniai paglosčiau jo sparnus ir pajutau virpuliuką perbėgantį jo kūnų, švelnų virpesį. Jis dar kartą į mane pažvelgė tomis giliomis dangaus mėlynumo akimis ir aš supratau. Esu pavergta, apsėsta. Nebegaliu išbraukti šio momento iš savo minčių.
To ryto pranašystė išsipildė. Esu apsėsta, nebegaliu išmesti būtybės vario sparnais iš savo galvos. Visa esybe, visu kūnu šaukiuosi jo vardu ir visais man žinomais žodžiais, bet nieko. Ir žinau, jog kuo labiau šaukiu, tuo viskas greičiau traukiasi ir nyksta, nes visa, kas svarbu yra nepavaldu norui. Belieka tik slapta melstis praktinei žodžių magijai.
Čia noriu verkti ir liūdėti, čia šypsausi ir švyčiu. Nebesupaisau. Tik žinau, jog atradau savyje tokią kertelę, kurioje - lyg močiutės palėpėje - kartu sugyvena viskas. Tik tas Tristano ir Izoldos kardas, įsisiūbavęs ir kąrantis nuo lūbų, skaudžiai kerta ir neprileidžia nė krisleliu arčiau. Keista, kartais manau įsivaiduojanti, jog kardą už rankenos siūbuoju aš pati.
Ilgesio valandos kupinos mėlynai žaizaruojančio liūdesio - kaip jo akys - ir dažnai nė nebežinau, kur dėtis iš jo gilumo. Niekada toks jaunas ir gležnas žiedas mano gyvenime dar nebuvo toks ryškus. Besisukdama kaip vilkelis kartoju tuos pačius vaizdus galvoje, lyg lėto kino kadrus ir nebeturiu už ko daugiau griebtis. Kraujas ir fantazija reikalauja dozės, bėgu, kliuvu ir krentu ir tame kritime vis meldžiu - sapno, o gal realybės, kai vėl pabusiu žvelgdama į būtybės vario sparnais gilias akis.
Ir kaip mantrą kartoju - kaip Odisėjas šnabždu - ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė, ryto ypatingumą tepadovanoja Itakė,
Ryto
Ypatingumą
Tepadovanoja
Itakė!
Praktinei žodžių magijai pasimelskit ir jūs. Man jau seniai to nereikėjo, pamiršau.